Šiandien – lygiai metai. Lygiai metai nuo tos dienos, kai mano odisėja per Ramųjį vandenyną su irkline valtimi „KURŠIS“ sustojo Koralų jūroje. Tuo metu vandenyno bangos buvo aukštesnės už mano tikėjimą. Vėjas – stipresnis už mano planus. Tamsa – gilesnė nei mano baimė. Ir tada supratau. Tu nekovoji su audra. Tu kovoji su savimi. Dalinuosi kadrais iš audros. Tikrais. Žaliais. Tokiais, kurių daugelis dar nematėte. Šis vaizdo įrašas – ne apie audrą. Jis apie tai, kas lieka žmoguje, kai audra praeina. Ten nebuvo heroizmo. Nebuvo gražių frazių. Buvo tik vėjas, bangos, tamsa… ir labai aiški riba tarp „gal dar galiu“ ir „viskas“. Gal nuskambės keistai, bet aš dėkingas už kiekvieną tą akimirką. Už kiekvieną bangą, kuri daužė mano valią. Už kiekvieną sekundę, kuri tikrino mano galimybių ribas. Už kiekvieną kartą, kai atrodė, kad jau gana. Tą sunkiausią valandą aš pažadėjau Dievui: jeigu man bus duotas dar vienas šansas – gyvensiu ne atsargiau, o prasmingiau. Ne tyliau, o tikriau. Ne patogiau, o drąsiau👊🏻 AČIŪ visiems, kurie buvote kartu. AČIŪ kurie tikėjote, kai bangos buvo aukštesnės už viltį🌊 AČIŪ kurie meldėtės, kai man jūsų maldų reikėjo labiausiai🙏🏻 AČIŪ @AMSA 🛩 ir @HMAS Choules L100 🚢 įguloms, kurie buvote pirmieji ištiesę pagalbos ranką🫂 #PacificOceanRowing #OceanRowingBoat #KURSIS #StormInOcean #AurimasMockus - @patriot_lt