@user4340227286757: 小朋友和姑姑一起來改造

雯雯
雯雯
Open In TikTok:
Region: TW
Monday 12 October 2026 17:10:54 GMT
108
18
1
0

Music

Download

Comments

user440751688032
靈魂藝術家👨🏻‍🎨 :
復古風
2026-10-13 01:33:00
1
To see more videos from user @user4340227286757, please go to the Tikwm homepage.

Other Videos

# POLITIKAMS „DAEINA“ KAIP ŽIRAFOMS TREČIĄ DIENĄ? O KIEK TAI KAINAVO UKRAINAI IR EUROPAI? Po ES užsienio reikalų ministrų susitikimo Briuselyje Lenkijos užsienio reikalų ministras Radosławas Sikorskis uždavė klausimą, kuris turėjo būti užduotas dar 2022 metų vasario 24-ąją. Kodėl už ginkluotę Ukrainai turi mokėti Europos mokesčių mokėtojai, o ne Rusija – valstybė, kuri pradėjo šį karą? Jo siūlymas paprastas – Ukrainos paramai panaudoti įšaldytą Rusijos turtą. Ir štai čia kyla visai kitas klausimas. Jūs rimtai? Praėjo daugiau nei ketveri metai. Šimtai tūkstančių žuvusiųjų. Milijonai pabėgėlių. Sunaikinti miestai. Šimtai milijardų eurų, kuriuos Vakarai skyrė Ukrainai. Ir tik dabar viešojoje erdvėje garsiai pradedama kalbėti apie tai, kad už karą turėtų mokėti pats agresorius. Nejučia kyla sena lietuviška frazė – politikams „daeina kaip žirafoms trečią dieną“. Ir problema čia ne įžeidimas. Problema – sprendimų priėmimo greitis. Ar tikrai tam reikėjo daugiau nei ketverių metų? Įsivaizduokime kitą scenarijų. 2022 metų vasarį Europa būtų paskelbusi aiškią taisyklę. Kiekviena Rusijos paleista raketa. Kiekviena subombarduota ligoninė. Kiekvienas sunaikintas daugiabutis. Kiekviena nauja agresijos diena automatiškai reikštų, kad dalis įšaldyto Rusijos turto konfiskuojama ir skiriama Ukrainos gynybai, naujai ginkluotei bei šalies atstatymui. Žinutė Kremliui būtų buvusi visiškai aiški. Kuo ilgiau tęsite karą, tuo daugiau patys už jį sumokėsite. Tai būtų ne tik ekonominis smūgis. Tai būtų psichologinis smūgis. Tai būtų signalas Rusijos elitui, verslui ir paprastiems piliečiams, kad jų valstybės turtas neša naudą ne agresijai, o Ukrainos gynybai. Galbūt karas būtų pasibaigęs anksčiau? Niekas negali to įrodyti. Tačiau lygiai taip pat niekas negali paneigti, kad tokia strategija būtų ženkliai padidinusi karo kainą Rusijai nuo pirmųjų invazijos dienų. Ir štai čia prasideda didžiausi klausimai Europos politikai. Kodėl viskas daroma pavėluotai? Kodėl pirmiausia leidžiama problemai išaugti iki milžiniško masto, o tik tada ieškoma akivaizdžių sprendimų? Kodėl strateginis mąstymas taip dažnai pakeičiamas nuolatiniu reagavimu į jau įvykusius faktus? Visuomenei nuolat sakoma, kad reikia didinti gynybos biudžetus. Kad reikia skolintis. Kad reikia didinti mokesčius. Tačiau daug rečiau girdime klausimą, kodėl maksimaliai neišnaudojami agresoriaus finansiniai resursai. Jeigu Rusija pradėjo karą, logiška, kad ji turi mokėti ne tik už savo kariuomenę, bet ir už Ukrainos gynybą bei sugriautų miestų atstatymą. Tai nėra kerštas. Tai nėra emocija. Tai elementarus atsakomybės principas. Todėl šiandien svarbiausias klausimas net nėra Sikorskio pasiūlymas. Svarbiausias klausimas – kodėl tam, kas daugeliui atrodė akivaizdu dar 2022 metais, Europos politikoje prireikė daugiau nei ketverių metų? Galbūt laikas nustoti tik vytis įvykius ir pagaliau pradėti juos lenkti. #Ukraina #Rusija #Europa #ES #Briuselis
# POLITIKAMS „DAEINA“ KAIP ŽIRAFOMS TREČIĄ DIENĄ? O KIEK TAI KAINAVO UKRAINAI IR EUROPAI? Po ES užsienio reikalų ministrų susitikimo Briuselyje Lenkijos užsienio reikalų ministras Radosławas Sikorskis uždavė klausimą, kuris turėjo būti užduotas dar 2022 metų vasario 24-ąją. Kodėl už ginkluotę Ukrainai turi mokėti Europos mokesčių mokėtojai, o ne Rusija – valstybė, kuri pradėjo šį karą? Jo siūlymas paprastas – Ukrainos paramai panaudoti įšaldytą Rusijos turtą. Ir štai čia kyla visai kitas klausimas. Jūs rimtai? Praėjo daugiau nei ketveri metai. Šimtai tūkstančių žuvusiųjų. Milijonai pabėgėlių. Sunaikinti miestai. Šimtai milijardų eurų, kuriuos Vakarai skyrė Ukrainai. Ir tik dabar viešojoje erdvėje garsiai pradedama kalbėti apie tai, kad už karą turėtų mokėti pats agresorius. Nejučia kyla sena lietuviška frazė – politikams „daeina kaip žirafoms trečią dieną“. Ir problema čia ne įžeidimas. Problema – sprendimų priėmimo greitis. Ar tikrai tam reikėjo daugiau nei ketverių metų? Įsivaizduokime kitą scenarijų. 2022 metų vasarį Europa būtų paskelbusi aiškią taisyklę. Kiekviena Rusijos paleista raketa. Kiekviena subombarduota ligoninė. Kiekvienas sunaikintas daugiabutis. Kiekviena nauja agresijos diena automatiškai reikštų, kad dalis įšaldyto Rusijos turto konfiskuojama ir skiriama Ukrainos gynybai, naujai ginkluotei bei šalies atstatymui. Žinutė Kremliui būtų buvusi visiškai aiški. Kuo ilgiau tęsite karą, tuo daugiau patys už jį sumokėsite. Tai būtų ne tik ekonominis smūgis. Tai būtų psichologinis smūgis. Tai būtų signalas Rusijos elitui, verslui ir paprastiems piliečiams, kad jų valstybės turtas neša naudą ne agresijai, o Ukrainos gynybai. Galbūt karas būtų pasibaigęs anksčiau? Niekas negali to įrodyti. Tačiau lygiai taip pat niekas negali paneigti, kad tokia strategija būtų ženkliai padidinusi karo kainą Rusijai nuo pirmųjų invazijos dienų. Ir štai čia prasideda didžiausi klausimai Europos politikai. Kodėl viskas daroma pavėluotai? Kodėl pirmiausia leidžiama problemai išaugti iki milžiniško masto, o tik tada ieškoma akivaizdžių sprendimų? Kodėl strateginis mąstymas taip dažnai pakeičiamas nuolatiniu reagavimu į jau įvykusius faktus? Visuomenei nuolat sakoma, kad reikia didinti gynybos biudžetus. Kad reikia skolintis. Kad reikia didinti mokesčius. Tačiau daug rečiau girdime klausimą, kodėl maksimaliai neišnaudojami agresoriaus finansiniai resursai. Jeigu Rusija pradėjo karą, logiška, kad ji turi mokėti ne tik už savo kariuomenę, bet ir už Ukrainos gynybą bei sugriautų miestų atstatymą. Tai nėra kerštas. Tai nėra emocija. Tai elementarus atsakomybės principas. Todėl šiandien svarbiausias klausimas net nėra Sikorskio pasiūlymas. Svarbiausias klausimas – kodėl tam, kas daugeliui atrodė akivaizdu dar 2022 metais, Europos politikoje prireikė daugiau nei ketverių metų? Galbūt laikas nustoti tik vytis įvykius ir pagaliau pradėti juos lenkti. #Ukraina #Rusija #Europa #ES #Briuselis

About